Vilniaus teatrų istorija. Vilniaus senasis teatras скачать в хорошем качестве

Vilniaus teatrų istorija. Vilniaus senasis teatras

Nuo XIX amžiaus vidurio miesto teatras Vilniuje kūrėsi rotušės scenoje. Kartu su daugėjančiomis aktorių trupėmis augo ir teatro kaip atskiro pastato poreikis. 1913 metais lankytojams duris atvėręs Vilniaus senasis teatras – seniausias teatro paskirties pastatas Vilniuje, po savo stogu glaudęs net tris iki šiol savo veiklą tęsiančius teatrus. Vilniaus senojo teatro įkūrimo, valdžių kaitos ir skirtingų teatrų rezidavimo „Wielka Pohulanka“ istoriją pasakoja teatro istorikė Vida Bakutytė. Nors kartais Vilniaus senasis teatras tituluojamas kaip seniausias teatras sostinėje, V. Bakutytė patikslina: „Šis teatras nėra seniausias Vilniuje, jei kalbėtume apie teatrą kaip reiškinį, miesto institucijos veiklą. XVIII amžiaus pabaigoje įsikūrė pirmasis Vilniaus miesto teatras, kuris ir pradėjo teatro erą. Jis veikė visą XIX amžių ir XX amžiaus pradžioje iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Taigi veikė ir tuo metu, kai iškilo šie rūmai. Bet tai yra pirmasis pastatas Vilniuje, specialiai projektuotas teatrui. Jis projektuotas kaip atskiras pastatas, nes iki tol (ir jam atsiradus) dar vaidinta kitose Vilniaus vietose, pritaikytose teatrui.“ Teatrologė pasakoja, kad XX amžiuje atskiro teatro pastato klausimas Vilniuje buvo itin opus. Nors buvo kelios spektakliams rodyti skirtos vietos, mėgėjų ir profesionalų trupės sunkiai pasidalino scena: „Jau minėto Vilniaus miesto teatro scena – o tuo metu tai buvo spektakliams pritaikyta rotušės erdvė – nebesutalpino visų, kurie tuo metu jau galėjo rodyti savo spektaklius. XX amžiaus pradžioje Vilniaus miesto taryba buvo suteikusi leidimą rodyti spektaklius net dviem profesionalioms trupėms. Vilniaus teatro scena buvo dalijamasi su kita profesionalia lenkų trupe, atvykusia iš Lenkijos, kuri keturis sezonus taip pat rodė spektaklius. Kai 1904-aisiais buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, Vilniaus miesto teatro scenoje spektaklius drąsiau rodė ir mėgėjai lietuviai, žydai bei gastroliuojantys artistai. Visi tikrai netilpo į tą sceną. XX amžiaus pirmaisiais metais padėtis buvo šiek tiek lengvesnė, nes kaip tik tada dabartiniame Gedimino prospekte 22 buvo pastatytas namų kompleksas, įrengta tam laikotarpiui labai moderni salė. Kai ji pradėjo veikti, net buvo vadinama didžiuoju teatru, o rotušė veikė kaip mažasis teatras. 1904-aisiais kilo gaisras, ta patalpa išdegė. Nors liko apatiniai du aukštai, ji nebuvo rekonstruota. Buvo ir kitų vietų, kur buvo vaidinama iki 1913 metų. Spektakliai rodyti miesto salėje (dabar Filharmonija), kur taip pat vėliau kilo gaisras, cirko patalpose, Vasaros teatre Bernardinų sode. Bet viena detalė buvo itin svarbi – aktoriai nemėgo pasirašyti sutarčių, kuriose būdavo tuščių dienų. Taigi, kai rotušėje esančią salę užleisdavo kitiems, aktoriai su visu rekvizitu, dekoracijomis ir kostiumais turėjo keltis į kitą vietą rodyti spektaklį. Tas važinėjimas ir kilnojimasis darėsi sunkiai pakenčiamas. Vilniaus miesto taryboje, kur galėjo pasisakyti įvairūs atstovai, Vilniaus miesto teatro direktorius išreiškė kritišką nuomonę, sakydamas, kad Vilniui neturėti savo atskiro teatro pastato yra gėda. Atskiro teatro pastato statybos klausimas ypač suaktyvėjo prieš atsirandant teatrui Pohuliankoje.“ Teatro istorikė V. Bakutytė sako, kad sudėtingą teatro pastato statybos procesą lėmė lėšų trūkumas, todėl paramos buvo ieškoma keliomis kryptimis. Ipolito Korvino-Milevskio, Felikso Zavadskio ir kitų įkurta bendrija sukaupė pradinį kapitalą teatro statybai. Projektą savomis lėšomis rėmė ir Lenkų teatro scenos palaikymo draugija. „Vilniaus miesto statybos reikalų taryboje atskiro teatro pastato konkursas buvo skelbtas 1910 ir 1911 metais. Buvo nustatytos sąlygos – tūkstančio žiūrovų salė, statybai turi pakakti 200 tūkstančių rublių. Darbai buvo numatyti 1912 metais. Konkurso komisijoje dalyvavo žymus dailininkas Ferdinandas Ruščicas ir Vilniaus miesto architekto pareigas ėjęs Vaclovas Michnevičius. Beje, jo projektas 1910-aisiais ir buvo patvirtintas Vilniaus miesto taryboje kaip laimėjęs šį konkursą. Bet aplinkybės klostėsi nepalankiai. Miesto salė degė, jos rekonstrukcijos projektą taip pat rengė Michnevičius. Vilniaus žemės banko paskola vėlavo. Galimybė pastatyti teatrą buvo prarasta. 1911 metais Korvino-Milevskio ir kitų bendrija paskelbė konkursą jau kaip lenkų teatro statybai už lenkų bendruomenės lėšas. Nors 1910-aisiais Michnevičiaus rengtas projektas buvo atidėtas, šiame konkurse laimėjo jo ir Aleksandro Parčevskio bendras projektas. Pagal jį 1913 metais ir iškilo šie teatro rūmai“, – apie teatro pastato statybą pasakoja V. Bakutytė. Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Domantas Kaminskas, Kasparas Misiūnas, Ugnė Gavelytė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/po-vienu-s....