Bhagavad-gītā class/paskaita (chapter 2) - JM Ekačakra pr. скачать в хорошем качестве

Bhagavad-gītā class/paskaita (chapter 2) - JM Ekačakra pr.

"Bhagavad-gītā, as it is"/"Bhagavad-gītā, kokia ji yra" chapter 2 - JM Ekačakra pr TEXT 10 O Bharatos aini, tuomet Kṛṣṇa, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai. KOMENTARAS: Kalbasi artimi draugai – Hṛṣīkeśa ir Guḍākeśa. Jie draugai, todėl abu lygūs, bet vienas jų savo noru tampa kito mokiniu. Kṛṣṇa šypsosi, nes draugas nusprendžia būti Jo mokiniu. Viešpats, kaip visa ko valdovas, visada užima aukščiausią padėtį. Bet vis dėlto Jis sutinka tapti bhakto draugu, sūnumi ar mylimuoju, jei tik šis pageidauja Jį tokį matyti. Kai tik Arjuna pripažino, kad Viešpats – mokytojas, Kṛṣṇa nedelsdamas ėmėsi šio vaidmens ir rimtai, kaip ir dera tokiais atvejais, pradėjo kalbėtis su Savo mokiniu. Iš konteksto galima suprasti, jog mokytojo ir mokinio pokalbis vyko atvirai, girdint abiejoms kariuomenėms – kad naudos iš jo galėtų turėti visi susirinkusieji. Taigi „Bhagavad-gītos“ dialogai skirti ne kokiam nors vienam asmeniui, visuomenei ar grupei, bet visiems – ir draugai, ir priešai turi lygią teisę juos girdėti. TEXT 11 Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Protingi tavo žodžiai, tiktai kremtiesi tu dėl to, dėl ko sielvartauti neverta. Išmintingieji neaprauda nei gyvųjų, nei mirusiųjų. KOMENTARAS: Viešpats iš karto užima mokytojo poziciją ir subara mokinį, netiesiogiai pavadindamas jį kvailiu. Viešpats pasakė: „Kalbi tu kaip mokytas žmogus, bet nežinai, kad išmintingasis supranta, kas yra kūnas, o kas – siela; jis nesielvartauja dėl kūno – gyvo ar mirusio.“ Kiti skyriai aiškiai parodys, kad žinojimas – tai materijos, sielos ir jų valdovo pažinimas. Arjuna teigė, jog religijos principams turi būti teikiama daugiau svarbos, negu politikai ar sociologijai, bet jis nežinojo, kad materijos, sielos ir Aukščiausiojo pažinimas daug svarbesnis ir už mechanišką religijos normų laikymąsi. Jei jis šito nesuvokė, tai jam ir nederėjo dėtis dideliu išminčiumi. Toks jis ir nebuvo, todėl krimtosi dėl to, dėl ko neverta sielvartauti. Kūnas gimsta, ir jam lemta išnykti – jei ne šiandien, tai rytoj, vadinasi, siela už kūną svarbesnė. Žinantis šią tiesą – tikrai mokytas žmogus, ir jis nesielvartauja, kad ir kokia būtų materialaus kūno būklė. TEXT 12 Niekada nebuvo taip, kad neegzistuočiau Aš, tu ir visi šie karaliai, ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę. KOMENTARAS: Vedose, „Kaṭha Upaniṣadoje“, bei „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ pasakyta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo palaiko nesuskaičiuojamą daugybę gyvųjų esybių, atsižvelgdamas į skirtingą jų padėtį, individualią veiklą bei tos veiklos pasekmes. Be to, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Savo pilnutiniais skleidiniais egzistuoja visų gyvųjų esybių širdyse. Tiktai šventieji, regintys vieną nedalomą Aukščiausiąjį Viešpatį visur ir anapus visko, išties pasiekia tobulą ir amžiną rimtį. Ši Vedų tiesa perteikiama visiems pasaulio žmonėms – ne tiktai Arjunai, bet ir tiems, kurie dedasi labai mokytais, nors iš tikrųjų jų žinių kraitis labai menkas. Viešpats aiškiai sako, kad Jis Pats, Arjuna ir visi valdovai, susirinkę mūšio lauke – amžinos individualios būtybės, ir kad Viešpats visada palaiko individualias gyvąsias esybes, ar jos yra sąlygoto, ar išlaisvinto būvio. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – aukščiausia individuali asmenybė, Arjuna – amžinasis Viešpaties palydovas, o visi susirinkę valdovai – individualios amžinos asmenybės. Neteisinga būtų manyti, kad jie neegzistavo praeityje kaip individai, ir kad jie – tik laikini. Jie buvo individualybės praeityje ir bus tokie ateityje – visada ir per amžius. Todėl nėra priežasties liūdėti. Aukščiausias autoritetas Viešpats Kṛṣṇa čia neparemia māyāvādos teorijos, kuri teigia, kad māyos, iliuzijos, skraisčių atskirta individuali siela po išsivadavimo įsilies į beasmenį Brahmaną ir praras savo individualią egzistenciją. Teorija, teigianti, kad tik dėl savo sąlygotumo kalbame apie individualią būtį, čia irgi nesusilaukia pritarimo. Kṛṣṇa aiškiai sako, ir tai patvirtina Upaniṣados, kad tiek Viešpaties, tiek visų likusiųjų individualybės egzistuos amžinai. Šis Kṛṣṇos tvirtinimas – autoritetingas, nes Kṛṣṇos negali paveikti iliuzija. Jeigu individualybė objektyviai neegzistuotų, tai ir Kṛṣṇa taip pabrėžtinai nebūtų sakęs: „per amžius“. Māyāvādos teorijos šalininkai gali pateikti kitą argumentą: esą individualybė, apie kurią kalba Kṛṣṇa – ne dvasinė, o materiali. Net jei ir sutiktume su šiuo materialios individualybės argumentu, tai kaipgi išskirti Kṛṣṇos individualybę? Kṛṣṇa teigia, kad Jis buvo individualybė praeityje ir bus individualybė ateityje. Jis visaip, kaip tik gali patvirtina Savo individualybę ir skelbia, kad beasmenis Brahmanas yra Jam pavaldus. Kṛṣṇa visada yra dvasinė individualybė. Jeigu Jį laikyti paprasta sąlygota siela, turinčia individualią sąmonę, tuomet Jo „Bhagavad-gītā“ prarastų autoritetingo šventraščio vertę. Paprastas žmogus su keturiomis ydomis, būdingomis žmogiškai prigimčiai, negali išmokyti ko nors, kas būtų verta dėmesio. Gītā yra aukščiau už tokius „mokymus“ www.vedabase.io/lt/library/bg/2/