Скачать с ютуб BIRUČIŲ ŠVENTĖ PALANGOJE .Birutės daina.2009.09.12 в хорошем качестве

BIRUČIŲ ŠVENTĖ PALANGOJE .Birutės daina.2009.09.12

2009 09 12 BIRUTĖ Ant marės krašto, Palangos miestely, Kurį išplėšė mumis neprieteliai, Yr didis kalnas, Birute vadintas, Žalioms pušelėms viršuj apsodintas. Ten, kol laiminga buvo žemė mūsų, Kol buvom ponais ir gudų, ir prūsų, Viežlyba, skaisti kaip rožė ir rūta Kunigaikštienė gyveno Birutė. Nebuvo ana kokia karalaitė, Bet iš Palangos vargdienė mergaitė, - Žemčiūgais brangiais ir aukso auskarais Negašavojos vaikščioti pamariais. Su savo darbo marškiniais dėvėjo, Trumpą rainuotą sijoną turėjo; Ant balto kaklo - gintaro šniūrelis, Ant geltų kasų - rūtų vainikėlis. Kad vieną kartą broliai susitarę Išėjo anksti žvejoti ant marę, Sesuo, jiems nešant pietus lanknešėlyj, Sutiko šviesų kunigaikštį kelyj. Tasai Jogėlos dėdė Kęstuts buvo, Kursai Žemaičius valdė ir Lietuvą, - Jojo tuo kartu kryžiokus naikinti, Kurie vožijos mumis užkabinti. Ant širvo žirgo po meškos kalpoku, Su šviesiu ginklu, su rago saidoku, - Auksinėm kilpom su pentinais spardė, 0 žirgs patkavoms šilo žemę ardė. Iš veido tikrą grožybę pamatė, Jaunai Birutei tokiais žodžiais tarė: "Kas nors tu esi - deivė ar mergelė, - Priimk mano ranką ant šio kelio. Aš visad buvau ponu žemės jūsų, Nuog lik šio čėso vyru tavo būsiu, Kur tave gavau pirmąkart matyti, Liepsiu palocių puikų pastatyti. Kalnas, ant kurio pažinai Kęstutį, Nuog tavo vardo bus vadints Birute. Čia tu gyvensi, nuog vyro mylėta, Tu, kuri radai širdyj mano vietą". Tai girdėdama mergelė gėdinga, Jauna Birutė, skaisti, išmintinga, Žemėn mėlynas akeles nuleido, Atsidūsėjo ir puolė ant veido: "Nors, - sako, - seniai prieš dievą Perkūnui Prisiekiau būti čystatoj ant kūno, Bet, kad yr' tokia valia tavo, pone, Lai išsipildo širdinga malonė". Vis' tai padarė, ką sakė, Kęstutis: Ant kalno buvo pastatytas butas. Birutė, pačio atdasilytėta, Pagimdė sūnų Vytautą ant svieto. Silvestras Valiūnas