Marokas 9 diena скачать в хорошем качестве

Marokas 9 diena

Marokas. 9 diena Miegu neblogai, bet ryte pabudęs jaučiu, kaip šąla nosies galiukas. Kambaryje ne daugiau kaip 10 laipsnių. Paulius eina nusimaudyti ir užkuria dujinį šildytuvą, o aš dar tūnau lovoje ir laukiu, kol šiek tiek prasils. Po kokių 15 minučių išlendu. Pažiūrime pro langą – nedaug prisnigę, rodo apie –4. Mintyse pagalvoju: pakliuvom. Nusileidžiame žemyn, pavalgome pusryčius. Išeinu į lauką, paspardau žemę – nėra taip blogai, bet šalta. Grįžtame, susirengiame viską, ką turime. Apsimaunu dvi termo aprangas, marškinėlius, megztinį, įsidedu į striukę pašiltinimą ir dar ant striukės užsidedu lietpaltį. Labiausiai pergyvenu dėl rankų, nes turiu tik vasarines pirštines. Išeiname kaip meškinai, atsisveikiname su viešbučio darbuotoju ir išjudame. Važiuodamas vis tikrinu koja kelio dangos būklę. Netrukus pradedame kilti dar aukščiau ir jaučiu, kaip rankos pradeda šalti nuo pirštų galiukų. Pavažiavęs 15–20 km stoju pirmą kartą šildytis – kišu rankas prie dirbančio motociklo duslintuvo ir šildau. Taip dariau dar vieną ar du kartus. Nors prie minuso važinėjome ilgai, kūnas kažkaip pats prisitaikė ir rankos tiek nebešąlo. Daug kas liko nenufilmuota, nes „GoPro“ tiesiog neįsijungdavo šaltyje. Pakeičiu bateriją – įsijungia, po kelių sekundžių išsijungia, o vėliau visai nebeįsijungia. Leidomės ir kilome iki 3 km aukščio bent keturis kartus. Tai sušąlame, tai vėl truputį atitirpstame. Buvo daug sniego, pilna privirtusių akmenų, vietomis telpa tik motociklas. Važiuojant per kaimus vaikai jau džiaugiasi – vidurinių pirštų nebematom:D Tik prašymai pagazuoti arba kiša rankas sumesti „penkis“. Porą tokių momentų užfiksuoju kamera. Gyvenimo sąlygos tikrai neatrodo geros, bet pilna vaikų, einančių keliu į mokyklas ir spardančių akmenis. Vairavimas čia gana nesaugus – kelis kartus šiandien automobiliai išlindo į priešpriešą ir dar mirksi, kad traukčiausi. Afrikos šiandien nė kvapo – šalta, snaiguliuoja, nors saulė didžiąją dienos dalį švietė. Kadangi buvome gerai prisirengę, nusprendėme važiuoti iki „pergalės“. Nuvažiavome virš 300 km, bet kelyje praleidome 8–9 valandas, su trumpomis pertraukomis – ar rankas pasišildyti, ar gamtiniams reikalams, be pietų. Kalnų serpantinai taip sulėtina tempą, kad kartais net pirmą pavarą posūkiuose jungdavau. Vienu momentu privažiavome kelią, kurio per sniegą tiesiog nesimatė – pravažiuoti neįmanoma. O kuro jau nebebuvo daug. Tuo keliu dar reikėjo važiuoti apie 30 km, ir ten būtų buvusi degalinė. Teko improvizuoti – pasukome kitu keliu. Nors užtrukome ilgiau, kuro užteko iki kito miestelio. Pasiekėme norimą tašką. Esame apie 1300 m virš jūros lygio, čia jau šilčiau ir sniego nebėra. Rytoj aukštai kilti taip pat neturėtume. Pagaliau paliksime Atlaso kalnus prisiminimuose. Atsikandome jų – užteko. Kiek paklaidžioję susiradome dar vieną viešbutį. Jaučiamės gerokai įšalę, todėl iškart lendame po dušu, o tada – miegoti. P.S. Kol kas su sankaba bėdų nebebuvo. O šiandien jos tikrai reikėjo daug.