Pasiligojusius uošvius šešerius metus slaugęs Romas: jei reikėtų kartoti, nesusimąstyčiau скачать в хорошем качестве

Pasiligojusius uošvius šešerius metus slaugęs Romas: jei reikėtų kartoti, nesusimąstyčiau

Pilną laidos įrašą rasite adresu https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2... Ar tėvų karšinimas vis dar yra vaikų pareiga? Kas turėtų pasirūpinti mūsų senais tėvais? Mes patys, valstybė ar privačios įstaigos? Visuomenės požiūris į tėvų slaugą keičiasi, dažnas prisipažįsta, kad senatvėje nenorėtų tapti našta savo vaikams, bet kalbėti apie tai atvirai vis dar yra tabu.„Mano vyro močiutė, gyvenanti Anglijoje, senelių namus pasirinko savo noru, ten tai yra įprasta, bet Lietuvoje vis dar atrodo, kad atiduoti kažkam tėvus yra tarsi nemeilė“, – sako Beata Nicholson. Bet ar turėtume jaustis kalti dėl tokio savo sprendimo?„Karšinti tėvus yra vaikų pareiga“, – teigia apsaugos darbuotojas Romas Rūstelis. Jis šešerius metus slaugė savo uošvius jų namuose ir sako, kad jiedu su žmona net nesvarstė, kad tėvus reikėtų kur nors išvežti ar kam nors atiduoti. „Psichologiškai buvo sunku, – prisipažįsta Romas, – bet kažkas turi aukotis, kad tėvų senatvė būtų jauki.“ Floristė Aušra Navašinskienė pasirinko kitą kelią. Kai mamos sveikata suprastėjo ir pasireiškė pirmieji senatvinės demencijos požymiai, Aušra surado savo mamai privačius senelių globos namus. Laidoje ji atvirai pasakoja, kaip jai sekėsi juos rasti, kiek tai kainuoja ir kaip mama ten jaučiasi.„Kartais stacionari pagalba yra didesnė meilės išraiška nei tėvų slaugymas namuose, nes sunkių ligų atvejais mes nesugebėsime jais pasirūpinti taip, kaip tai padaro profesionalūs darbuotojai“, – pritaria Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotoja Aneta Gurnevič. Ji papasakos, kokios nemokamos pagalbos galima sulaukti slaugant artimuosius namie ar stacionare ir kodėl rūpinantis kitais svarbu nepamiršti savęs. Ved. Beata Nicholson.