2025-10-24/25 II dalis Raudonoji jūra | Aqaba, Jordanija | Quo vadis „Nuo Sinajaus iki Nebo“ скачать в хорошем качестве

2025-10-24/25 II dalis Raudonoji jūra | Aqaba, Jordanija | Quo vadis „Nuo Sinajaus iki Nebo“

2025-10-24/25 Quo vadis „Nuo Sinajaus iki Nebo“ | II dalis Raudonoji jūra | Aqaba, Jordanija. Trečioji diena. Nusileidę nuo Mozės kalno, sugrįžome į viešbutį pasiimti nekopusių. Kadangi penktadienis, musulmonų šabas ir tik 9 val. ryto, pusrytukams gavome supakuoto sauso davinio. Vandens – ne. Vanduo iš krano čia negeriamas, o buteliukuose turistams kainuoja nemažai. Vis bandau smegenis priderinti prie nuolatinio vandens stygiaus. Niekada nesusimąsčiau kokią didžiulę malonę mes turime – iš čiaupo tekantį geriamą vandenį... Perėjome (tiksliau – autobusu pravažiavome) Sinajaus dykumą. Nematėme to Egipto iš vadovėlių – su piramidėmis ir faraonais. Sekėme Išėjimo istorijos puslapiais ir keliavome kitu pakraščiu. Visur pilna šiukšlių ir jos niekam nerūpi. Nors stovi šiukšlinės, visi viską meta po kojomis. Toks jausmas, kad visi tik ir stengiasi apsukti turistus. Visur prašo pinigų. Už nieką. Patys tampome savo lagaminus, o jie vis vien pristoja ir reikalauja tipsų. Gidas labai skubino leistis nuo kalno, nes pavėluosime į keltą. O kiek pavažiavus sustojo vaizdingoje vietoje su mumis nusifotografuoti. Paskui pasuko į degalinę išgerti kavos.... Toks jausmas, kad tampo laiką, kad kuo ilgiau liktume Egipte. Atvykus iki kelto – sportinis bėgimas su lagaminais per visus patikros punktus. Pasijutau gūdžiame sovietmety, kur kiekvienas valdininko piršto krustelėjimas reikalauja pinigų, bet jei į tai nereaguoji, praeini ir dykai. Du patikros punktai iki kelto. Greičiausiai čia jie mato labai mažai turistų. Realiai šis keltas skirtas vietiniams. Taigi, per geras 3 valandas perėjome Raudonąją jūrą. Taip, perėjome, nes laivai juk neplaukia, jie eina... Akys jau priprato prie kalnų ir smėlio peizažo. Daug mažiau fotografuoju. Ši kelionė yra daugiau vidinė. O to kelio nenufotografuosiu, kad ir kaip norėčiau. Išėję į kelto aikštelę grožėjomės vaizdais iki Izraelio sienos. Atplaukė apsaugos kateris ir per mikrofoną liepė sueiti į vidų. Aikštelėje nuo Saudo arabijos pusės galima buvo likti. Išlipome Jordanijos (Hašibitų Jordano karalystės) žemėje. Ir mus pasitiko dar tvankesnis oras. Bet daug didesnė tvarka, tiek pasienio patikrose, tiek aplinkoje. Pasijutome kone Europoje. Patirčių labai daug. Labai didelę pagarbą sukėlė jų ištikimybė maldai. Vyrai meldžiasi visur: oro uoste, gatvėje, lauke, kelte. Keli matyti vaizdai: stovi mieste šalikelėje autobusas, keleiviai ramiai sėdi, o vairuotojas pasitiesęs kilimėlį meldžiasi. Dar neįprastesnis vazdas: plentas, iš tunelio išlindusi stovi fūra, jos priekyje ant plento suklupęs meldžiasi vairuotojas, o iš paskos laukia kokia 15 fūrų eilė, nes apvažiavimo nėra. Niekas niekur neskuba. Gidas jau kalba anlų, o ne rusų kalba. Autobusas ne aplūžęs, o visiškai europinis, patogus. Viešbutis tik 2 žvaigždučių, bet jame yra visas, ko reikia, net baseinas ant stogo. Vis dėlto mes čia esame egzotika. Beveik kiekvienoje vietoje, kur valgėme, visi darbuotojai mus filmavo. Atskira tema apie gatvės šunis ir kates, kurių čia pilna. Visi jie draugiški ir gerbiami. Egipto pinigų neteko matyti, mokėjome eurais. O Jordanijoje eurų nepriima, išsikeitėme į dinarus. O jau kokio gražumo pinigai!!!! Ketvirtoji diena. Rytas ir pusryčiai Akabos viešbuty. Aplankėme seniausios Jordanijoje krikščionių bažnyčios vietą. Trumpas poilsis prie Raudonosios jūros. Kadangi atvykome į viešą pliažą, teko laikytis vietinių papročių taisyklių: moterims maudytis galima tik su drabužiais. Dar viena staigmena – pasiplaukiojimas laiveliu, kuriame per stiklo dugną galėjome žiūrėti į dugne augančius koralus bei nuskandintą tanką. Pietūs ant jūros kranto ir kelionė iš Sinajaus dykumos į Wadi Rum dykumą.