Andrius Šiurys – daed ton si hcnyL divaD (2025) скачать в хорошем качестве

Andrius Šiurys – daed ton si hcnyL divaD (2025)

Andrius Šiurys – daed ton si hcnyL divaD dedikuojama Davidui Lynchui atlieka: Julija Bagdonavičiūtė Marta Finkelštein premjera 2025 m. gruodžio 18 d. muzikos ir meno erdvėje „Draugų Vardai“ (Vilnius) Kūrinio muzikinę medžiagą sudaro šių kūrinių ištraukos: Justė Janulytė „Krintančio sniego tyla“ (2003); Jonas Jurkūnas „Pamoka du“ (2020); John Cage „Three dances for Two prepared pianos“ (1945 m;, liet. Trys šokiai); Ieva Raubytė „sns“ (2025). Taip pat kūrinyje panaudotos ištraukos iš šios medžiagos: Davido Lyncho laimingo skaičiaus traukimas (pasirinkta gruodžio 18 d. – kūrinio premjeros data); Lyncho filmo „Mulholland Drive“ (2001 m.; liet. Malholando kelias) garso dizainas; Lyncho filmo „Eraserhead“ (1977 m.; liet. Trintukagalvis) muzikinis takelis ir garso dizainas; Lyncho ir Angelo Badalamenti bendras kūrinys „The Black Dog Runs at Night“ (liet. Naktį bėgantis juodas šuo). Plačiau apie kūrinį: 2004-ųjų vasara. Man dvylika metų. Pirmą kartą žiūriu amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho televizinį serialą „Twin Peaks“. Atmosfera mane persmelkė akimirksniu, nuo pat pirmų kadrų. Dar nepasibaigus įžanginiam klipui jau buvau Lyncho gerbėjas, jis man tapo pačiu brangiausiu menininku planetoje ir tokiu išliko iki šiol. Turbūt nuo to laiko atmosferiškumas man yra svarbiausias audiovizualinio meno aspektas, daug svarbesnis už naratyvą, laikmečio aktualumą, techniką ir kt. Būdamas toks jaunas, visiškai neanalizavau sukurtos atmosferos. Ji skendėjo mistiškoje Angelo Badalamenti muzikoje; muzika nebuvo dirbtinai pridėta, ji jau buvo užkoduota tos ypatingos atmosferos genezėje. Raudonasis kambarys ir Bobas retrogradiškai įšliaužė į mano sapnus, ir „Twin Peakso“ pasaulis galiausiai atėmė mano vaikišką naivumą. Nuo tos vasaros mane vis mažiau domina tai, kas vadinama realybe. Prieš kurį laiką į mane kreipėsi pianistės, meno tyrėjos Julija Bagdonavičiūtė ir Marta Finkelštein su pasiūlymu parašyti kūrinį Davido Lyncho tematika. Puiki proga simboliškai grįžti prie šio menininko kūrybos, nuo kurios, tiesa, niekada nebuvau žymiai nutolęs. Jis mirė praėjusiais metais, o šį tekstą rašau dieną, kurią Lynchas būtų minėjęs savo 80-ąjį gimtadienį. Rašau su juodos kavos puodeliu ir cigaretėmis. Kūrinį, kurio žanrą tiksliausia įvardinti kaip muzikinį performansą, pavadinau „daed ton si hcnyL divaD“ – tai frazė „David Lynch is not dead“ (liet. Davidas Lynchas nėra miręs), parašyta atbuline tvarka; tai akivaizdi aliuzija į raudonąjį kambarį, kuriame taip kalba visi „Twin Peakso“ personažai (tiesa, serialo postprodukcijoje balsai sugrąžinti į „taisyklingą“ tvarką, ir tai galutiniam rezultatui suteikia dar daugiau keistumo, nejaukos). Kaip pastaraisiais metais mano kūryboje jau tapo įprasta, atsisakiau tradicinės notacijos (penklinės partitūros), ir vietoj jos parašiau muzikinę dramaturgiją. Janulytės ir Raubytės kūriniai buvo atliekami koncerto programoje, tad jų panaudojimu siekiau tartum išplėsti temporalines savojo kūrinio ribas (girdima tai, kas jau skambėjo ir kas dar skambės), išlipti iš koncertinio formato (kad ir kaip laisvai beinterpretuojamas šiuolaikybėje jis bebūtų). Toks pasirinkimas grindžiamas nuojautomis ir intuicija (tyrimo eigoje prie jo būtinai sugrįšiu). Kiti kūriniai (Cage’o ir Jurkūno) pasirinkti praktiniais sumetimais – abi atlikėjos juos buvo atlikusios praeityje ir atitiko mano iš anksto numatytus tempo bei repetityvumo parametrus. Cage’o kūrinio atlikimo ant mikrobangų krosnelės idėją pasiskolinau iš mūsų bendrų kūrybinių dirbtuvių su prancūzų kompozitoriumi Pierre’u Jodlowskiu. Lyncho kūriniai bei įvaizdžiai, savaime suprantama, panaudoti kaip nuorodos į šio menininko kūrybą, kaip lynčiško pasaulio vizijos kūrimo įrankiai. Visą šią medžiagą apjungia iš virtualių sintezatorių, atlikėjų balsų bei konkrečiųjų garsų įrašų sukurtas garso dizainas.