BJELLE - Dangus Tau Dovanojo Aukštį (ŽYGIMANTO AUGUSTO IR BARBOROS RADVILAITĖS LEGENDA) скачать в хорошем качестве

BJELLE - Dangus Tau Dovanojo Aukštį (ŽYGIMANTO AUGUSTO IR BARBOROS RADVILAITĖS LEGENDA)

Padainavau labai mylimą dainą iš miuziklo “ŽYGIMANTO AUGUSTO IR BARBOROS RADVILAITĖS LEGENDA”. Taip talentingai sujungti žodžiai su muzika mane pripildo didybės, pagarbos, gilių apmąstymų apie save, kitus, aplinką ir pokyčius. Pastarosiomis dienomis labai daug dėkoju žmonėms, kurie šiuo metu IŠ TIESŲ rūpinasi vieni kitais, aukojasi dėl kitų. Man jie tikri karaliai, norisi jiems japoniškai nusilenkti ir kukliai išsakyti padėką. Dėkoju gydytojams ir visoms organizacijoms, kurios rūpinasi medikais, suteikia jiems reikiamų apsaugos priemonių. Dėkoju Jums mielieji, kad paaukojote šioms organizacijoms ir kad klausotės mano dainavimo. Džiaugiuosi, kad esame tokie gražūs žmonės. Tikri karaliai. Kompozitorius – Kipras Mašanauskas Tekstų autorius – Romas Lileikis Vokalas - Raminta Naujanytė Bjelle Ar nebijai šviesos? Sustok Nors visuomet gali praeit pro šalį Nepasisveikinęs paleist į laisvę Praslystantį praeivio žvilgsnį. Neįsipareigot už susitikimą, Už kažkieno likimą, Kurį gali prislėgti savo buvimu. Dangus tau dovanojo aukštį, Kad kaip nepagautas paukštis, Kaip aras sklęstum Kitų neliesdamas sparnais. Ach vėjo virpesių užtenka, Kad be stokos, be geismo Tu vėtros pasitiktum versmę Ir vien iš jos užtektų atsigert. Dangus tau dovanojo aukštį, Kad kaip nepagautas paukštis, Kaip aras sklęstum Kitų neliesdamas sparnais. Kad tik žvaigždžių plevenime išliktų Gerklėj užstrigę žodžiai: AŠ ESU. Tikram valdovui patvirtinimo nebereikia. Vien karūna – karaliaus laisvė. Valdovo dovana – kitiems ir sau, Todėl sakau: Ar nebijai tamsos? sustok, Nors visuomet gali praeit pro šalį Nepasisveikinęs paleist į laisvę Praslystantį praeivio žvilgsnį. Dangus tau dovanojo aukštį, Kad kaip nepagautas paukštis, Kaip aras sklęstum Kitų neliesdamas sparnais. Ach vėjo virpesių užtenka, Kad be stokos, be geismo Tu vėtros pasitiktum versmę Ir vien iš jos užtektų atsigert Dangus tau dovanojo aukštį, Kad kaip nepagautas paukštis, Kaip aras sklęstum Kitų neliesdamas sparnais. Kad atsainus, kaip saulė, Ir spindintis, lyg žvaigždės Ištirptum savo kelio Erdveje