Neptūnas скачать в хорошем качестве

Neptūnas

Po Urano atradimo atrodė, kad Saulės sistema didžiųjų planetų daugiau neturi, bet po kelerių metų iškilo nauja problema. Uranas judėjo ne taip, kaip tikėtasi; jis nuolat nukrypdavo nuo apskaičiuotos trajektorijos. Prieita prie išvados, kad Urano judėjimą trikdo nežinoma anapus jo skriejanti planeta. Šią idėją 1834 m. iškėlė Džordžas B. Eiris, po metų tapęs Grinvičo observatorijos karališkuoju astronomu, deja, šios idėjos plėtotei neskyres didesnio dėmesio. Kembridže dirbęs Džonas K. Adamsas 1843 m. ryžtingai ėmėsi šios problemos. Jis pagal stebimus Urano judėjimo trikdymus apskaičiavo nežinomos planetos padėtį. Per kelis sunkaus darbo mėnesius jis tai padarė ir kreipėsi į Eirį. Tačiau karališkasis astronomas ir tada nesiėmė jokių priemonių. Tuo pat metu analogiškus skaičiavimus atliko prancūzų matematikas Urbenas Leverjė ir nusiuntė juos į Berlyno observatoriją, kurios du stebėtojai - Johanas Gale ir Heinrichas d'Arestas greitai atrado naują planetą Leverjė apskaičiuotoje vietoje. Šis atradimas buvo padarytas 1846 m. Neilgai trukus, remdamasis Adamso skaičiavimais, Neptūną atrado Džeimsas Calis Kembridže. Taigi Adamsas ir Leverjė laikomi Neptūno atradėjais "popieriuje". Neptūnas yra beveik Urano dvynys brolis; jis šiek tiek mažesnis (skersmuo 48 600 km), bet masyvesnis. Neptūno sukimosi ašis nėra taip smarkiai pasvirusi į orbitos plokštumą, kaip Urano. Skriejimo aplink Saulę periodas lygus 164,8 m., vidutinis nuotolis nuo Saulės 4509 mm. km. Neptūno sukimosi apie ašį periodas, lygus 17 valandų 50 minučių. Iš visų žinomu Neptūno palydovų didžiausias yra Tritonas. Jis yra tokio pat dydžio kaip Mėnulis.