Grindų šlifavimas скачать в хорошем качестве

Grindų šlifavimas

Parketo šlifavimas leidžia greitai atnaujinti kokybiškas ąžuolines grindis. Per dešimtmečius parketas kilmingai patamsėja, tampa švelniai auksinės spalvos. Tokios medinės grindys bus tikra patalpos puošmena. 0:00 - Grindų šlifavimas 0:11 - Grindų šlifavimo nauda 0:49 - Grindjuosčių pašalinimas 01:22 - Įrankiai darbui 01:58 - Šlifavimo popieriai 03:08 - Popieriaus keitimas 03:42 - Šlifavimo būgno teisingas naudojimas 04:09 - Grindų šlifavimo technika 05:12 - Ekscentrinio šlifavimo popierius 05:55 - Ekscentrinio šlifavimo technika 06:50 - Šlifavimo klaidos 07:34 - Pabaiga Senų medinių grindų šlifavimas nebūtinai yra pigesnis sprendimas, nes naujas dangas pakloti kartais kainuoja net mažiau. Vis dėlto po senų dažų sluoksniu neretai slepiasi vertinga mediena, kurią nušlifavus galima vėl atskleisti. Atsinaujinęs paviršius įgauna tamsesnį, natūraliai sendintos medienos atspalvį ir tampa vientisas, todėl net daug kartų dažytos grindys gali atrodyti kaip naujai atkurtos. Turint tinkamus įrankius bei aiškią darbo eigą, visas procesas vyksta pakankamai greitai ir nuspėjamai. Pagrindinis šlifavimo įrankis yra būgninis šlifuoklis. Jam reikia kelių skirtingo rupumo juostų, nes skirtingi šlifavimo etapai reikalauja skirtingos abrazyvo agresijos. Kampams ir kraštams naudojami mažesni šlifuokliai – diskiniai, ekscentriniai ir trikampiu padu – o dulkėms surinkti būtinas galingesnis, statybinėms dulkėms skirtas siurblys. Buitiniai dulkių siurbliai smulkių medienos dulkių dažnai neatlaiko ir greitai sugenda. Šlifavimo popieriaus parinkimas priklauso nuo to, kaip sunkiai pašalinamas senas dažų sluoksnis. Jeigu dažai stori ir aliejiniai, darbas pradedamas nuo 24 rupumo juostos; jei sluoksnis plonesnis, pradėti galima nuo 36, tačiau vis tiek dažnai prireikia grįžti prie stambesnio rupumo atskirų vietų nuvalymui. Vėlesniam etapui naudojamas 60 rupumo popierius, o galutiniam paviršiaus užbaigimui – apie 100. Panašus principas taikomas ir mažiesiems šlifuokliams, tik jų darbas tikslesnis, todėl jiems retai prireikia labai stambaus rupumo. Dirbant su būgniniu šlifuokliu svarbiausia išmokti valdyti būgno nuleidimą ir pakėlimą. Prieš įjungiant įrankį būgnas turi būti pakeltas. Pajudėjus į priekį jis švelniai nuleidžiamas, o kiekvieną kartą sustojus – vėl pakeliamas, kad mediena nebūtų suplėšyta ir neatsirastų duobių. Tolygus judėjimas yra esminis kokybės veiksnys. Pirmasis šlifavimas atliekamas įstrižomis trajektorijomis – įstrižai lentų sudėjimo krypčiai, iš vieno kambario kampo į kitą. Po to šlifuojama statmena kryptimi, taip išlyginant nelygumus ir senų dažų likučius. Tik tuomet pereinama prie išilginio šlifavimo, lygiagrečiai lentoms, naudojant smulkesnio rupumo popierių. Po kiekvieno stambesnio šlifavimo etapo grindys turi būti kruopščiai išsiurbtos, tačiau jų negalima plauti – drėgmė pakelia medienos plaušelius ir apsunkina tolesnį darbą. Būgninis šlifuoklis privažiuoja tik iki maždaug penkių centimetrų nuo sienos, todėl kraštai ir kampai apdorojami mažaisiais šlifuokliais. Diskiniai šlifuokliai daro agresyvesnį pjūvį, todėl tinka storesniam dažų sluoksniui nuimti. Ekscentrinis šlifuoklis yra švelnesnis ir labiau tinkamas, kai paviršius lengviau pasiduoda arba reikia tikslesnio lygumo. Kampiniu trikampiu padu pasiekiamos vietos, kurių nepasiekia apvalūs diskai. Renkantis tarp ekscentrinio ir diskinio įrankio, svarbu įvertinti dažų stiprumą: plonesnių sluoksnių geriau neliesti agresyviai, o labai senus, sunkiai pasiduodančius dažus greičiau nuima būtent diskinis įrankis. Vis dėlto juo dirbant būtina ypač saugoti paviršių, nes ilgesnis užlaikymas vienoje vietoje gali išmušti duobę. Jei po būgninio šlifavimo lieka nenušlifuotų lopinėlių, jų negalima bandyti „prispausti“ didžiuoju šlifuokliu – kur kas saugiau ir tiksliau šias vietas sutvarkyti ekscentriniu įrankiu. Medienos rūšis taip pat lemia darbo pobūdį. Kietmedžiai atlaiko šlifavimą gana tvarkingai, jų paviršius stabilus. Pušis – minkštesnė ir linkusi plaušėti, todėl su ja reikia daugiau atsargumo. Prieš galutinį etapą pravartu išmėginti nedidelį plotą, kad būtų aišku, kokia šlifavimo kryptis, rupumas ir spaudimas duoda geriausią rezultatą. Po viso šlifavimo grindys padengiamos pasirinkta apsaugine danga – laku, kuris sukuria tvirtą, atsparų sluoksnį, arba alyva, kuri pabrėžia medžio raštą ir sukuria natūralesnį, šiltesnį įspūdį. Svarbiausia, kad prieš dengiant grindys būtų visiškai sausos, švarios ir be dulkių. Laikantis šios nuoseklios schemos, galima atnaujinti net labai senas ir daug kartų dažytas grindis, išryškinti natūralią medienos struktūrą ir pasiekti paviršių, kuris vizualiai prilygsta naujai įrengtoms grindims.