Marokas 8 diena скачать в хорошем качестве

Marokas 8 diena

Marokas. 8 diena Pabundu anksti ryte. Paulius dar miega, naršau telefone, skaitau žinutes ir t. t. Netrukus pabunda ir kolega. Apsitvarkome, norime nusimaudyti, bet nėra šilto vandens. Einu išsiaiškinti – sako, šiltas vanduo tik vakarais, nes ryte nekurena ugnies. Šiaip oras geras, saulė šviečia, apie 15 laipsnių. Su megztiniais išeiname valgyti pusryčių. Pusryčiams čia daugiau nieko nėra, tik kiaušinienė. Man tinka. Suvalgome, susikrauname mantą ir su nekantrumu laukiu, kada prieisiu prie motociklo pažiūrėti, ar veikia sankaba. Motociklai buvo pastatyti uždarame kieme, paprastai neprieisi. Atėjęs paspaudau sankabą – jaučiu, kad veiks. Širdis nusiramina. Susidedame daiktus ir judame. Anlif paliekame apie 9 val. ryto. Maršrutas prasideda sunkiai – akmenys, vingiuoti kalnų keliai, pavojingi šlaitai, reikia būti labai atsargiam. Realus vidutinis greitis gaunasi ne daugiau kaip 35 km/h. Tačiau vaizdai pakeri. Sutinkame nemažai kalnu ožkų. Mūsų bijo, ir stebėtinai vikriai ir grakščiai liuoksi nuo akmens ant akmens. Privažiuojame kaimelį. Vienas jaunuolis nori duoti „penkis“. Atkišu ranką, o jis tvoja iš visų jėgų. O čia tai „pitakas“, pagalvoju ir papurtau ranką – net per pirštinę suskaudo. Dar spėju pagalvoti, kad daug ko nenufilmuoju, taupydamas kameros bateriją. Ir tame pačiame kaime, privažiavęs kažkokias auginamas nendres, sugalvoju jas įamžinti. Staiga iš už posūkio per nendres išneria mašina. Staigiai stabdau, metuosi į kelkraštį ir išlaviruoju. Tuo momentu net šiek tiek „pirstelėjau“. Ir pagalvoju – ką tik galvojau, kad nieko nenufilmuoju, ir štai turiu įvykį. Nuviju tas mintis šalin – geriau jau nieko, nei tokie kadrai. Atsisukęs per petį pažiūriu, ar kolegai viskas gerai, ir nuriedu pirmyn. Pavažiavus dar kiek į kalnus Paulius paprašo sustoti – sako, labai graži vieta. Sustojame, žvalgomės ir pastebiu iš savo motociklo lašančius tepalus. Matau, kad raudoni – tie patys, kuriuos vakar pylėme. Pradedu žiūrėti, iš kur teka, ir suprantu, kad greičiausiai leidžia per sankabos tarpinę. Matyt, marokiečiai kažką bus sugadinę. Bandau paveržti, bet nepadeda. Ardau. Sugalvojame pasidaryti tarpinę iš vaistų dėžutės kartono. Atžymime maždaug formą, Paulius kerpa, o aš stengiuosi kuo geriau apsivalyti aplink, kad neprikristų dulkių. Po kelių bandymų pasidarome tinkamą tarpinę, dar aptepame plonu sluoksniu „Moment“ klijais ir palaukiame, kol šiek tiek pastings. Tuo metu suvalgome po bananą. Tada montuoju. Surenkame, užvedame – lyg ir nebėga. Papildome tepalo ir važiuojame toliau. Dar kelis kartus buvau sustojęs patikrinti – viskas gerai. Važiuojame vis arčiau kalnų. Bekelė baigiasi, pasukame į turistų pamėgtą maršrutą per slėnius ir aukštus kalnus – vieną iš vaizdingiausių kelių Maroke. Čia jau sutinkame daug turistų ir kitų motociklininkų. Vienoje vietoje sustojame pavalgyti tadžino. Skaniai sukertame ir judame toliau. Tolumoje pradedame matyti Atlaso kalnus visu grožiu – aukštus, su snieguotomis viršūnėmis. Pasileidžiame tiesiai į juos. Pravažiuojame kelis kalnų kaimus. Jie jau šiek tiek kitokie nei žemiau – trobelės pastatytos iš kažkokio purvo ar molio. Stovi, bet palietus trupa. Atrodo, kad su „Kärcheriu“ nuplautum. Kylame vis aukštyn. Jau apie 2500 metrų virš jūros lygio, darosi šalta, rankos pradeda šalti. Važiuojame toliau, kol pasiekiame apie 3 km aukštį. Čia dar pilna sniego, temperatūra jau žemiau nulio. Aukščiau nebekilsime. Dar šiek tiek pabūname šiame aukštyje, kol visai sušąlame. Tada leidžiamės žemyn – tik iki kokių 2300–2500 metrų. Sušalę nusprendžiame stoti miestelyje Imilchil. Temperatūra apie 1 laipsnį. Susirandame pirmą pasitaikiusį viešbutį, susideriname kainą ir liekame. Kambaryje ne ką šilčiau nei lauke. Gauname dujinį šildytuvą, bet pasako, kad nakčiai jį pasiims – kad nenumirtume besišildydami, nes tai pavojinga. Palinksim galvas. Nusimovę moto batus išeiname į miestą nusipirkti užkandžių, bomžpakių ir dar šiek tiek pafilmuojame miestelį. Žmonės nelenda – tik stebi. Parduotuvės savininkas labai mandagus. Grįžę į kambarį įsijungiame šildytuvą, užkandame, nusiprausiame, pasidarome darbus ir eisime miegoti. Šiandien nuvažiavome beveik 300 km. Įdomi ta Afrika – vieną dieną gali maudytis baseine ir važinėti kopomis, o kitą jau šąli kalnuose ir nebeužtenka drabužių, kuriuos turi su savimi. Šiandien buvo turbūt įvairiausia diena per visą kelionę: nuo šilumos iki minuso, mindėme sniegą, važiavome keliu su sniego liežuviais. Kaimuose pilna vaikų žaidžiančių futbola tiesiog gatvėje, ir išgirde kažką parvažiuojant, greitai susipakuoja nuo kelio, pamojuoja ir akimis mus palydi. Dabar tik 19 val., o už lango jau –1 laipsnis. Rytoj prognozuoja –5 ir sniegą. Kad išvažiuotume iš kalnų, dar laukia keli šimtai kilometrų, kurių metu vėl pasieksime 3 km aukštį. Tikiuosi, neprisnigs tiek, kad tektų užstrigti vienoje vietoje. O minusą kaip nors ištversime. Laukia sunkios kelios dienos, bet kupinos gražių vaizdų. O dabar apsiklojam po 4 kaldras (tiek dave) ir einam miegot.